Per naktį pasikeitęs Ukrainos tankisto gyvenimas: anksčiau turėjau 3 vaikus, o dabar jų turiu 30




Šių metų pavasarį karo ekspertai visame pasaulyje kalbėjo apie Iziumą ir Barvinkovą – dvi gyvenvietes Charkivo srityje. Užėmusi Iziumą, Rusijos kariuomenė planavo greitai apsupti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas Sloviansko – Kramatorsko – Bachmuto srityse. Norėdami tai padaryti, okupantai turėjo pasiekti sieną Barvinkovo apylinkėse.

Tačiau rusams nepavyko įgyvendinti savo plano. Ilgoje kovoje juos sustabdė Ukrainos kariai. Po vieno iš mūšių Trečiosios tankų brigados kuopos vadui Serhijui Ponomarenkai buvo suteiktas Ukrainos didvyrio vardas. Dabar jis yra bataliono vado pavaduotojas, o mes papasakosime jo istoriją.

 

Konservatorė Ingrida Šimonytė teigia nenorinti spekuliuoti skaičiais, kiek gali prireikti lėšų iš Baltarusijos plūstančiai nelegaliai migracijai stabdyti. Vis dėlto ministrė pirmininkė atkreipia dėmesį, kad lėšos, skirtos fiziniam barjerui pasienyje su Baltarusija statyti, greičiausiai viršys 100 mln.…
Premjerė Ingrida Šimonytė užsikrėtė koronavirusu, pirmadienio vakarą informavo Vyriausybė. Kaip nurodoma pranešime, ji sulaukė „teigiamo COVID-19 tyrimo rezultato“ Kiek anksčiau buvo pranešta, kad I. Šimonytė buvo suplanavusi susitikimą su kitos šalies diplomatais, tačiau dėl nustatytos…



Santykis buvo šeši ukrainiečių tankai prieš dvidešimt rusų

Mūšis, už kurį pelniau apdovanojimą, man nebuvo niekuo ypatingas. Kiekviename mūšyje, kiekviename susirėmime darai viską, ką gali, dedi visas įmanomas pastangas.

Mūsų dalinys, bendradarbiaudamas su 25-ąja brigada (25-oji atskiroji oro desantininkų brigada – LRT.lt.), bandė surengti puolimą Topolskės (kaimas Iziumo apylinkėse – LRT.lt.) kryptimi. Žvalgybos duomenimis, ten nebuvo sutelkta didesnių priešo pajėgų. Bet kai mūšis prasidėjo, supratome, kad priešo pajėgos daug pranašesnės. Kad būtų aišku, santykis buvo šeši ukrainiečių tankai prieš dvidešimt rusų tankų. Ir tai neaišku, ar visus mes juos matėme. Be to, buvo artilerijos parama. Prieš mūšį nebuvo įmanoma viską suskaičiuoti, viskas buvo užmaskuota.

Vienu metu judėjome dviem kryptimis. Pirmoji kryptis buvo nuo Velyka Komyšuvacha, o antroji – nuo Mala Komyšuvacha. Buvo ketinta įžengti į Topolską ir su pėstininkų parama ten įsitvirtinti. Pėstininkai šiek tiek pajudėjo į priekį per miško juostą ir laukė, kada bus numalšinta priešo ugnis ir jie galės įeiti į kaimą.

Kai pradėjome mūšį, supratome, kad priešo pajėgos šioje vietoje pranašesnės. Sudavėme didžiulį ugnies smūgį ir šiek tiek atsitraukėme norėdami perkrauti amuniciją. Tuo metu priešas pradėjo aktyviai naudoti įvairaus kalibro artilerijos sistemas ir neleido mums grįžti į šaudymo pozicijas.

Mūšio metu nukentėjo būrio vado Jaroščiuko tankas, todėl nusprendėme važiuoti vienu tanku, kad nesukeltume pavojaus kitiems, ir dar kartą suduoti ugnies smūgį, kad būtų užslopinti priešo šaudymo taškai. Pavyko prisikabinti sugedusį tanką ir išvežti jį iš mūšio lauko.

Mano kuopa šiame mūšyje sunaikino devynis tankus

Asmeninių nuopelnų neskaičiuoju, skaičiuoju tik savo kuopos nuopelnus. Taigi tame mūšyje mano kuopa sunaikino devynis tankus. Mes patys matėme juos degančius. Tačiau po nuolaužomis buvo ir kitų tankų, kurie šaudė iš patalpų, iš angarų. Kai kurie pamušti tankai neužsidegė ir greičiausiai priešas juos vėliau evakavo. Sunku pasakyti tikslų (mūšyje sunaikintų priešo tankų – LRT.lt.) skaičių, nes mūsų bepiločiai orlaiviai neskraidė, nebuvo nei nuotraukų, nei vaizdo įrašų.

Deja, nepaisant visos sunaikintos įrangos, nepavyko numalšinti priešo ugnies. Apšaudymas tęsėsi ir net intensyvėjo. Tikėtina, kad miško juostose už Topolskės buvo rezervas, kuris priartėjo ir stojo į mūšį. Sunaikinus vieną tanką, vietoje jo pasirodydavo du nauji.

Suskaičiuoti priešo karių skaičių buvo gana sunku. Viskas degė, visur buvo pilna dūmų, todėl mūšio metu buvo sunku rasti naujų taikinių. Mes stebėjome blyksnius, ypač pastatų viduje, kad nustatytume taikinį. Priešo naudojamų ginklų skaičių galima apskaičiuoti pagal sunaikintą įrangą ir skaičiuojant intervalus tarp sviedinių sprogimų. Todėl galime apytiksliai teigti, kad ta kryptimi buvo dislokuota apie 20 vienetų priešo technikos. Skaičiuojame tik tankus. Pėstininkų kovos mašinų, jų „Tigrų“ neskaičiuojame, nes kai naudojami tankai, mažesnio kalibro paprasčiausiai nepastebi. Girdi traškėjimą, bet nekreipi į tai dėmesio, nes tai nekelia didesnio pavojaus tankui.

Pirmas žmogus, man pranešęs, kad gavau Ukrainos didvyrio apdovanojimą, buvo mano buvęs bataliono vadas Petro Pavlovyčius. Jis stebi visų vaikinų, kurie kartu su juo kovojo ATO zonoje, gyvenimo kelią. Jis pirmasis mane pasveikino.

Iš pradžių nepatikėjau. Bet jis pasakė įsakymo numerį ir datą. Patikrinau ir likau maloniai nustebintas.

Tankistas iš Žemės ūkio universiteto, 2014 m. kovojęs prie Marijinkos

Tankistu tapau dar būdamas studentas. Nacionaliniame agrariniame universitete buvo Karinė katedra. Anuomet su vaikinais juokaudavome: Karinė katedra, tankistai… ar gali kilti karas, kuriame bus kovojama tankais, turint omenyje šiuolaikinį technikos vystymąsi? Kai baigsime universitetą, jau bus kosmoso kariai ar kažkas panašaus. Tačiau iš tikrųjų laikas eina, o kovos priemonės išlieka tos pačios.

Gavęs karininko laipsnį ir davęs ištikimybės priesaiką Ukrainos žmonėms, negalėjau likti nuošalyje, kai 2014 m. prasidėjo karas, todėl nuėjau į kariuomenės komplektavimo punktą. Iš pradžių šaukimo negavau. Jie juokavo: „Turėtum eiti savanoriu“. Bet kitą dieną gavau šaukimą ir taip atsidūriau Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretose.

Tada patekau į Trečiąjį atskirąjį tankų batalioną. Ėjome gana plačiai – pradėjome nuo Mariupolio ir baigėme netoli Lisičansko, Popasnoje, išvadavome Butivkos kasyklą prie Donecko oro uosto.

2015 metų birželio 3 dieną rusai bandė užgrobti Marijinką. Tuo metu buvau būrio vadas ir mano būrys kartu su 28-ąja brigada (dabar 28-oji atskiroji mechanizuotoji brigada, pavadinta Pirmosios žiemos kampanijos riterių vardu – red.) atkovojo Marijinką. Būrys buvo sustiprintas dviem papildomais tankais – dirbome penkiomis mašinomis.

Bataliono štabo viršininkas, jei gerai suprantu, neįrašė mūsų pavardžių į karinių operacijų žurnalą ir nepateikė mūšio ataskaitos. Todėl, pagal visus duomenis, birželio 3 dieną mano būrio Marijinkoje nebuvo. Nors yra vaizdo įrašų ir nuotraukų. Kai mūšis baigėsi, nusifotografavome savo technikoje ir mūšio lauke, kur atrėmėme rusų šturmą. Tačiau istorija to nežino.

2021 m. lapkritį pasitraukiau iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir grįžau į civilį gyvenimą. Įprastą darbą dirbau vos pusantro mėnesio, kai prasidėjo plataus masto karas. Aš ir vėl negalėjau likti nuošalyje.

Po antiteroristinės operacijos sutarėme, kad prireikus, grįšim į frontą

Dar prieš prasidedant plataus masto karui su 2014–2015 metų kovų draugais susitarėme dėl ateities planų. Mano draugas tarnavo Trečiojoje atskirojoje tankų brigadoje. Paklausiau jo, ar jie verbuos karininkus ir karius, ar atsirastų vietos grupei mano bendražygių, kurie ateis pasiruošę kautis. Sulaukiau patikinimo, kad vietos atsiras. Todėl su draugais iš anksto susitarėme, kur ir kaip susitiksime. Buvome tikri, kad per pirmas dvi ar tris dienas rusai bandys visiškai nuslopinti ryšį, taip pat ir mobilųjį.

Vasario 24 dieną pabudau nuo sprogimų. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Pirmas sprogimas mane pažadino, o sulig antruoju jau žinojau, kas atsitiko. Šeima dar miegojo, o aš jau buvau išėjęs į lauką. Paskambinau savo draugams, paskui sulaukiau skambučio iš Kyjivo – mano spėjimas apie plataus masto karo pradžią pasitvirtino. Su vaikinais, su kuriais buvome sutarę eiti kariauti, jei taip nutiks, suderinome naujus maršrutus ir susitikimo taškus. Vasario 26 d. jau buvome Jarmolincuose (brigados štabas yra Jarmolincų kaime, Chmelnickio srityje – LRT.lt.). O kovo 12 dieną atvykome į vietovę netoli Barvinkovo.

Kuo skiriasi 2014 ir 2022 metų karas

Šis karas skiriasi nuo ATO, nes priešas naudoja daug daugiau pajėgų ir priemonių. Anksčiau jie bandė nuslėpti tam tikrus dalykus ir nemetė į mūšius tokių didelių ir galingų dalinių, dabar gi jie nieko nebeslepia. Be to, jų karininkai ir kariai yra daug geriau apmokyti nei tie, kurie čia kovėsi anksčiau. Anksčiau dauguma jų buvo vyrai, mobilizuoti iš „LLR“ ir „DLR“, vadinamosios nereguliariosios pajėgos, kurios nekėlė ypatingos grėsmės. Bet ir anuomet iš karto būdavo aišku, kada kovoji tiesiogiai su Rusijos Federacijos daliniais, o kada su nereguliariąja kariuomene.

Profesionalus galima atpažinti pagal tai, kaip jie kovoja, kaip pasirenka šaudymo pozicijas, kaip suduoda smūgius. Pavyzdžiui, galite paanalizuoti Dovhenkės (kaimas Iziumo rajone – red.) mūšį. Pirmą dieną vienas ukrainiečių tankas kovėsi su dviem priešo tankais, važinėjusiais po lauką. Vieną priešo tanką sunaikino mūsų tankas, o kitam pavyko pabėgti. Taigi, užpuolę du priešo tankus, nesulaukėme jokio pasipriešinimo ir vienu tanku susidorojome su dviem priešo tankais – juos užspaudėme, sunaikinome ir išvijome. Tačiau jau kitą dieną, kai tame pačiame lauke susirėmėme su trimis rusų tankais, jų elgesys buvo visiškai kitoms. Jie teisingai pasirinko pozicijas, teisingai paslėpė korpusus, puolė sutelkta ugnimi, tik iš tankų bokštelių.

Tai reiškia, kad tanko korpusas yra visiškai paslėptas, matosi tik tanko bokštelio viršus ir vamzdis. Tada į tanką pataikyti daug sunkiau. Vienas dalykas, kai šauni į tanko siluetą, kurio aukštis yra 2,7 metro, ir visai kas kita, kai reikia pataikyti į 50–70 centimetrų aukščio plotelį. Be to, bokštelio šarvas yra stipriausias, jį ne taip lengva pramušti.

Tankas pataiko į degtukų dėžutę, esančią už 1900 metrų

Palyginus tankus – rusiškus „aštuoniasdešimtukus“ (T-80 serijos tankus – red.) arba T-90 – su „septyniasdešimt antraisiais“ (T-72 serijos tankai – red.), kuriuos mes šiuo metu naudojam mūšiuose, taip, rusai yra pranašesni. Jų tankuose geresnė gaisro valdymo sistema ir vairavimo savybės. Bet iš esmės jie kaunasi ir T-72 – tokiais pačiais kaip mūsiškiai. O Ukrainos ginkluotosios pajėgos turi ir T-80, ir T-64, ir T-64 „Bulat“, kurie nė kiek nenusileidžia rusiškiems. Vienintelis klausimas kyla dėl T-90, kurie turi gana gerus naktinio matymo įrenginius – šaudant naktį jų T-90 yra geriausi daugeliu aspektų. Bet šiaip rusiška įranga neturi jokio pranašumo.

T-84 puikus visais atžvilgiais, nieko geresnio nereikia.

Man neteko vairuoti ir dirbti su „Leopard“ ar „Abrams“, todėl negaliu pasakyti, kuo jie geresni ar prastesni. Bet aš sakyčiau, kad net T-64, jei jis gerai sureguliuotas, yra pakankamai gera mašina. Sakyčiau, kad tai – tarsi snaiperio šautuvas, tik didelio kalibro. Paaiškinsiu šios mašinos tikslumo laipsnį – 2014 m. mano tanko numeris buvo 334 (todėl gavau šaukinį 34); ji galėjo pataikyti į degtukų dėžutę iš 1900 metrų atstumo.

Mūšyje viskas iš esmės priklauso nuo įgulos motyvacijos ir įgūdžių. Vaikinai yra pasiruošę kovoti, jų mąstymas teisingas, todėl net jei ekipuotė nėra visiškai tobula, tai galima kompensuoti stipria valia ir motyvacija.

Karių motyvacija antiteroristinės operacijos metu ir dabartinio mūsų padalinio vaikinų motyvacija yra du skirtingi dalykai. 2014–2015 metais daugiausia būdavo mobilizuojami ir į mūšį siunčiami kariauti nenorintys vyrai. Neretai mūsų kuopos vyrams kildavo mintis: „Ką aš čia veikiu ir kam man visa tai, gal to visai nereikia?“ Dabar gi visi labai aiškiai supranta, kodėl jie čia yra, už ką kovoja ir kas priklauso nuo jų veiksmų.

„Jūs esate trisdešimt mano vaikų, už kuriuos esu atsakingas“

Apie savo vaikinus visada sakiau: „Anksčiau turėjau tris vaikus, o dabar jų turiu 30“. Visada juokaudavau: „Jūs esate trisdešimt mano vaikų, už kuriuos esu atsakingas“. O kai patekome į karo zoną, kiekvienam iš jų į akis pasakiau, kad įeinu su jais ir išeisiu su jais, nepalikdamas nė vieno, ir tai sakydamas buvau visiškai sąžiningas. Stengiuosi tesėti duotą pažadą. Deja, šiandien turime vieną dingusį žmogų. Jo kūnas nebuvo rastas, todėl labai tikiuosi, kad jis yra kur nors nelaisvėje, kad mes jį surasime ir išmainysime.

Požiūris į rusus? Nuo 2014-ųjų turiu tik vieną požiūrį į juos – tai agresorius. Ir jų atžvilgiu neįmanomas joks pasigailėjimas, joks bendradarbiavimas, jokie pokalbiai. Mes tiesiog turime jiems smogti, juos išvyti, atkurti mūsų teritorinį vientisumą, o tada, kai pasieksime savo sienas, galėsime su jais apie ką nors pasikalbėti. O kol kas, kol Ukrainos teritorijoje yra bent vienas Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų karys, nėra apie ką kalbėti.

Karas yra galimybė nusikratyti inkaro, kurį mums užkabino Rusija

Aš asmeniškai manau, kad pergalė nulems mūsų šalies ateitį, mūsų vaikų ateitį. Turime liautis vykę svetur ir ieškoję ten geresnio gyvenimo. Pats metas pasiraitoti rankoves ir sukurti gražią, klestinčią šalį savo namuose.

Kur ukrainiečiai nustos vykti į kitas šalis, nustos meluoti žmonėms, nustos apgaudinėti žmones; kur išėjęs į lauką matysi plevėsuojančią Ukrainos vėliavą, kur žmonės kalbės ukrainietiškai, kur galėsi susirasti darbą, galėsi vesti vaiką į normalų darželį, galėsi važiuoti normaliu keliu.

Šis karas yra labai didelis šansas mūsų šaliai. Galimybė nusikratyti inkaro – Rusijos Federacijos, kuri visus 30 nepriklausomybės metų trukdė mūsų vystymuisi. Pagrindinis dalykas kare yra įsisąmoninti pergalę. Turime suvokti, kad mes visai nesame broliai, nesame broliškos tautos.

Ir, ko gero, po 10–15–20 metų net padėkosime rusams, kad, nepaisant didelių aukų, pagaliau atsikratėme inkaro, kuris mus stabdė ir trukdė vystytis. Mes tapsime normalia, klestinčia šalimi.

Konservatorė Ingrida Šimonytė teigia nenorinti spekuliuoti skaičiais, kiek gali prireikti lėšų iš Baltarusijos plūstančiai nelegaliai migracijai stabdyti. Vis dėlto ministrė pirmininkė atkreipia dėmesį, kad lėšos, skirtos fiziniam barjerui pasienyje su Baltarusija statyti, greičiausiai viršys 100 mln.…
Premjerė Ingrida Šimonytė užsikrėtė koronavirusu, pirmadienio vakarą informavo Vyriausybė. Kaip nurodoma pranešime, ji sulaukė „teigiamo COVID-19 tyrimo rezultato“ Kiek anksčiau buvo pranešta, kad I. Šimonytė buvo suplanavusi susitikimą su kitos šalies diplomatais, tačiau dėl nustatytos…


Rekomenduojami video:




5,779  




Back to Top ↑