Faktinis šalies vadovas – Vytautas Landsbergis?




Kas gali paneigti, kad ES (dėl viso pasaulio nesu tikras) nėra labiau kvailinamos, smarkiau mulkinamos tautos kaip lietuviai? Ir tai – ne šios minutės, ne momentinės emocijos sukeltas klausimas. Tokia mintis mane, lietuvį, kamuoja jau seniai – keletą metų. Ji nuolat, periodiškai iškyla gyvenant politinio, ekonominio, teisinio, kultūrinio absurdo sąlygomis. Man, kaip ir kitiems mano kartos žmonėms, vis dažniau galvoje šmėžteli mintis – ėjom iš vieno absurdo, patekom į kitą.

 

Nesutinkat? Tuomet panagrinėkime tik „moderniai”, 21-o amžiaus Lietuvai būdingą reiškinį. Jei būtų vietos, tokių reiškinių išvardinčiau visą virtinę, tačiau kol kas turiu apsiriboti vienu – unikaliu faktinio Lietuvos vadovo fenomenu.

Normalioje, proto ir nuovokos nepraradusioje, save demokratine vadinančioje visuomenėje tokio politinio reiškinio, kai šalyje yra du – formalus ir faktinis – vadovai, būti negali. Rinkimų procedūros metu yra išrenkamas teisėtas vadovas, kuris turi realias konstitucijoje apibrėžtas galias. Lietuvos respublikos Konstitucijoje šalies vadovas yra tiesiogiai renkamas prezidentas, kuris dideles galias turi užsienio politikos, nacionalinio saugumo ir teisėsaugos klausimais. Taigi, Prezidentas Gitanas Nausėda yra oficialus, konstitucinis šalies vadovas, kuris turi turėti faktines galias, pirmiausia, minėtose valstybės gyvenimo srityse. Trumpai tariant, jis turi būti ir formalus, ir realus, ir faktinis politinis lyderis. Jo asmenyje turi būti sukoncentruota ir valdžia, ir galia.

Bet Lietuva, visi žinome, yra stebuklų šalis, kurioje kai kurie žmonės sau prisiskiria net nežemiškas galias. Pavyzdžiui, jei labai norisi, jie yra pajėgūs net istorijos ratą atsukti atgal ir grįžus į praeitį „pataisyti” tai, kas tiems žmonėms netinka. Pavyzdžiui, pakeisti Lietuvos TSR AT pavadinimą, kurio tuo metu tiesiog nebuvo. Bet dabar labai to norisi – pagražinti istoriją. Nieks šioje Žemėje to negali, bet tie žmonės pajėgūs.

Lietuva pagal sergamumą COVID-19 oficialiai įžengė į „juodąją“ zoną. Tai reiškia, kad dabar sergamumas koronavirusu siekia 502,5 atvejų 100 tūkst. gyventojų per 14 dienų arba teigiamų tyrimų procentų dalis yra daugiau nei 10 proc. Vyriausybei…
Kartais mums atrodo, kad medicina yra bejėgė ir žymi laiką … bet tai nėra taip. Peržiūrėję šias nuotraukas suprasite, kiek toli pasiekėme net per pastaruosius 100 metų. 1. Psichiatrijos klinikose pacientai buvo suvynioti į šlapias antklodes,…



Kas gali paneigti, kad ES (dėl viso pasaulio nesu tikras) nėra labiau kvailinamos, smarkiau mulkinamos tautos kaip lietuviai? Ir tai – ne šios minutės, ne momentinės emocijos sukeltas klausimas. Tokia mintis mane, lietuvį, kamuoja jau seniai – keletą metų. Ji nuolat, periodiškai iškyla gyvenant politinio, ekonominio, teisinio, kultūrinio absurdo sąlygomis. Man, kaip ir kitiems mano kartos žmonėms, vis dažniau galvoje šmėžteli mintis – ėjom iš vieno absurdo, patekom į kitą.

Nesutinkat? Tuomet panagrinėkime tik „moderniai”, 21-o amžiaus Lietuvai būdingą reiškinį. Jei būtų vietos, tokių reiškinių išvardinčiau visą virtinę, tačiau kol kas turiu apsiriboti vienu – unikaliu faktinio Lietuvos vadovo fenomenu.

Normalioje, proto ir nuovokos nepraradusioje, save demokratine vadinančioje visuomenėje tokio politinio reiškinio, kai šalyje yra du – formalus ir faktinis – vadovai, būti negali. Rinkimų procedūros metu yra išrenkamas teisėtas vadovas, kuris turi realias konstitucijoje apibrėžtas galias. Lietuvos respublikos Konstitucijoje šalies vadovas yra tiesiogiai renkamas prezidentas, kuris dideles galias turi užsienio politikos, nacionalinio saugumo ir teisėsaugos klausimais. Taigi, Prezidentas Gitanas Nausėda yra oficialus, konstitucinis šalies vadovas, kuris turi turėti faktines galias, pirmiausia, minėtose valstybės gyvenimo srityse. Trumpai tariant, jis turi būti ir formalus, ir realus, ir faktinis politinis lyderis. Jo asmenyje turi būti sukoncentruota ir valdžia, ir galia.

Bet Lietuva, visi žinome, yra stebuklų šalis, kurioje kai kurie žmonės sau prisiskiria net nežemiškas galias. Pavyzdžiui, jei labai norisi, jie yra pajėgūs net istorijos ratą atsukti atgal ir grįžus į praeitį „pataisyti” tai, kas tiems žmonėms netinka. Pavyzdžiui, pakeisti Lietuvos TSR AT pavadinimą, kurio tuo metu tiesiog nebuvo. Bet dabar labai to norisi – pagražinti istoriją. Nieks šioje Žemėje to negali, bet tie žmonės pajėgūs.

Todėl iki šiol nieko labai nestebino kitur Europoje negirdėtas neregėtas atvejis – pas mus Lietuvoje yra du šalies vadovai. Vienas oficialus – jo poziciją užima Gitanas Nausėda, o kitas – faktinis. Ir šioje pozicijoje puikuojasi Vytautas Landsbergis, kurį jam pataikaujanti aplinka, prieš tai eilinį kartą atsukusi istorijos ratą atgal, norėtų ir prezidentu paskelbti. Prezidentu jo nieks niekada nėra išrinkęs, bet juk galima truputį pataisyti istoriją ir pamaloninti į tautos tėvus pretenduojantį asmenį.

Jaučiu – mane tuoj pat užsipuls dvarą aptarnaujantis personalas. „Pramanai, išsigalvojimas”, – pradės šaukti jie. Sakot, išsigalvoju? Tuomet cituoju. Citata iš kątik dar kartą peržiūrėtos Vikipedijos: „Vytautas Landsbergis (g. 1932m. spalio 18d.. Kaune) – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, (giliau įkvėpkit – P.G.) faktinis šalies vadovas, meno muzikos ir kultūros istorikas”.

Vytautas Landsbergis – faktinis šalies vadovas! O kas tada yra Gitanas Nausėda? Tik butaforinis prezidentas? Ir nieks Lietuvos valstybėje nei dvare, nei už dvaro ribų nesureagavo į šį fantasmagorišką, aukštą mūsų sukvailinimo laipsnį rodantį įrašą.

Tai nėra pirmas ir vienintelis atvejis, kai Vytautas Landsbergis yra vadinamas faktiniu šalies vadovu. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką tai buvo padaryta jaunųjų konservatorių lygos internetinėje svetainėje. Mačiau tokį patį įrašą „Delfio” ir kitose publikacijose. Ir nieko, jokios reakcijos. Nesureagavo nė vienas politologas, nė vienas laisvas apžvalgininkas. Nebandė situacijos taisyti ir jo partija ar pats „faktinis vadovas”. Nors politine ir teisine prasme tai nėra smulkmenos, nes kalbama apie pamatinius šalies konstitucinės sąrangos dalykus.

Juolab, kad tai – ne vien žodžiai. „Faktinis šalies vadovas” turi išimtines pozicijas viešojoje erdvėje. Akivaizdžiai matyti, kad jis turi išskirtinį, praktiškai neribotą išėjimą į didžiąją žiniasklaidą. Ir tai vyksta tada, kai tokio išėjimo neturi kiti aukšto rango politikai. Plika akimi matyti, kaip žurnalistai pokalbių su juo metu akivaizdžiai jam pataikauja, meilikauja, niekad neužduoda nepatogių klausimų. Manau, visi pastebėjot – tokio pataikavimo praktiškai nėra su žurnalistais bendraujant oficialiam šalies vadovui Gitanui Nausėdai. Dar daugiau – jį ir jo šeimą dvaro žiniasklaida dažnokai puldinėja…

Keletą dešimtmečių stebiu pasaulinę politinę praktiką ir nemačiau, kad kur nors demokratinėje šalyje išėjęs į atsargą prezidentas ar premjeras vos ne kasdien dalyvautų viešosios nuomonės formavime. Buvę politikai paprastai apsiriboja memuarų rašymu ir retais interviu.

Tačiau Lietuvoje mūsų minimas buvęs politikas viešojoje erdvėje šmėžuoja vos ne kasdien. Ir didžiausio medijų palankumo ir net pataikavimo sąlygomis. Kaip tokiu atveju neprisiminti, berods Voltero, pasakyto patarimo: „Jei norite sužinoti, kas iš tikrųjų valdo šalį, stebėkite, kam labiausiai pataikauja dvariškiai”. Pas mus dvariškiai, deep state pataikauja ne Gitanui Nausėdai, bet Vytautui Landsbergiui.

Yra rimto pagrindo manyti, kad mūsų deep state, mūsų dvaras šiandien dėl neaiškių priežasčių yra ne tiek pavaldus oficialiam vadovui Gitanui Nausėdai, kiek paklūsta faktiniam vadovui Vytautui Landsbergiui. Tačiau faktinis vadovas yra, griežtai kalbant, pogrindinė, neteisėta, nes nekonstitucinė, figūra. Su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis.

Tokia situacija reiškia, kad gyvename moralinės, teisinės ir politinės anomalijos sąlygomis. Taip normalioje, demokratinėje šalyje būti negali. Bet yra.

Tačiau neinformuota, smarkiai manipuliuojama, labai kvailinama tauta tos anomalijos nemato. Nes neturi matyti. Tai – dvaro įvestas tabu.

Vito TOMKAUS trigrašis: Kategoriškai nesutinku su profesoriumi Povilu Gyliu. Pirmą kartą Vikipedija viešai demaskavo faktinį šalies vadovą, kuris jau 30-imt metų svetimomis rankomis Lietuvoje karo žarijas žarsto ir tampo visus už virvučių. Už ką P.Gylys dabar Vikipediją užsipuola. Esu tikras, kad tai – grynai lietuviškas pavydas, kuomet vienas profesorius nekenčia kito. O kur du profesoriai – ten ir trys akademikai plius vienas kitas patriarxas. Kadangi Patriarxo laipsnis prilyginamas minimum tuzinui profesorių, profesoriaus Povilo Gylio niekingas bandymas tampytis su profesoriumi- patriarxu Vytautu Landsbergiu yra daugiau nei apgailėtinas. GĖ-DA! LANDS-BER-GIS!!!

Lietuva pagal sergamumą COVID-19 oficialiai įžengė į „juodąją“ zoną. Tai reiškia, kad dabar sergamumas koronavirusu siekia 502,5 atvejų 100 tūkst. gyventojų per 14 dienų arba teigiamų tyrimų procentų dalis yra daugiau nei 10 proc. Vyriausybei…
Kartais mums atrodo, kad medicina yra bejėgė ir žymi laiką … bet tai nėra taip. Peržiūrėję šias nuotraukas suprasite, kiek toli pasiekėme net per pastaruosius 100 metų. 1. Psichiatrijos klinikose pacientai buvo suvynioti į šlapias antklodes,…



2,695  




Back to Top ↑