Apie šunų ištikimybę sklando legendos, ir šunį tikrai galima pavadinti ištikimiausiu žmogaus draugu. Ši istorija – eilinis to patvirtinimas.

Greitosios pagalbos automobilis vyko į ligoninę po iškvietimo, kai vairuotojas atsitiktinai pastebėjo šunį, tupintį tiesiai ant kelio. Jis per stebuklą spėjo sustabdyti ir pyptelėjo kelis kartus, bet šuo nepajudėjo iš vietos. Tada iš mašinos išlipo slaugytojas: jis pabandė nuvyti šunį į saugią vietą, ir šis iš pradžių pakluso. Bet kai greitosios darbuotojas grįžo į automobilio saloną, gyvūnas vėl puolė į kelią ir vėl užtvėrė pravažiavimą.

Kai slaugytojas vėl išlipo, šuns veiksmai jį nustebino. Šuo ėjo link šalikelės ir vėl kvietė vyrą paskui save. Jis nusprendė patikrinti, kas bus toliau ir nusekė gyvūną. Už krūmų medicinos darbuotojas pastebėjo žmogų, gulintį ant žolės ir nerodantį jokių gyvybės ženklų.

Vyriškis buvo be sąmonės ir po pirminės apžiūros jam diagnozavo insultą. Nukentėjusįjį nedelsiant įkėlė į greitosios pagalbos mašiną ir nuvežė į ligoninę, o šuo bėgo iš paskos. Klinikoje vyrą paguldė į reanimaciją: jei šuo nebūtų patraukęs medicinos darbuotojų dėmesio, vargu ar būtų pavykę išvengti mirties.

Vėliau paaiškėjo, kad pasiaukojęs narsus šuo – ligonio augintinis. Vyrui pasidarė bloga pasivaikščiojimo metu ir jis nugriuvo, o šuo laiku suprato, ką reikia daryti. Numylėtinis nesitraukė nuo ligoninės ir visą laiką buvo šalia pastato. Sūnus ir nukentėjusiojo žmona nekartą bandė nuvežti šunį namo, bet šis priešinosi. O kai šeimininką iš reanimacijos perkėlė į paprastą palatą, vyriausias gydytojas leido susitikti su augintiniu. Visi džiaugėsi, tame tarpe ir iki ašarų sujaudinti klinikos darbuotojai. Verkė šunį glostydamas ir išgelbėtas jo savininkas.

Iki paciento išrašymo jo keturkoju draugu rūpinosi ligoninės personalas. Šuo ligoninės teritorijoje gyveno visą tą laiką, ir jo šeimininkas labai greitai taisėsi, reguliariai žvelgdamas pro langą ir matydamas augintinį. O kai vyras su šunimi paliko medicinos įstaigą, visi jautė sumišusius jausmus – džiaugsmą dėl išgelbėto žmogaus ir jo protingo šuns ir liūdesį dėl išsiskyrimo su ištikimu gyvūnu.