Medikams tenka ne tik gydyti, bet ir palaikyti ligoninėje vien tam, kad sočiau pamaitintų

Seime kilusį siūlymą įpareigoti jaunuosius gydytojus atidirbti kraujagyslių chirurgė Urtė Builytė, pati ką tik baigusi rezidentūros studijas, vadina „švelnia, modernia baudžiuvėle“ ir nurodo į sistemines sveikatos apsaugos problemas, kurios lieka beveik arba apskritai nejudinamos. Dėl to gydymo įstaigų funkcija šiandien yra tapusi savotiška socialinė pagalba – kai pacientą stengiamasi ligoninėje palaikyti ilgiau vien dėl to, jog šis būtų sočiau pamaitintas.

Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkas konservatorius Antanas Matulas bei kiti šio komiteto nariai iš skirtingų frakcijų siūlo, kad valstybės lėšomis rezidentūros studijas baigę medikai turėtų ketverius metus atidirbti Lietuvoje, taip norima spręsti medikų trūkumą – ne paslaptis, jog dalis išsilavinimą Lietuvoje įgijusių gydytojų išvyksta į užsienį dėl geriau apmokamų ir kokybiškesnių darbo sąlygų.

Reklama

Medikų bendruomenėje tokia iniciatyva, parlamentarų darbotvarkėje pasirodanti ne pirmą kartą, sutinkama neigiamai. LRT RADIJO laidoje „Svarbus pokalbis“ U. Builytė sakė, kad įgyvendinti tokį siūlymą gydytojų atžvilgiu būtų neteisinga, be to, ir neefektyvu, mat giluminių bėdų tai neišspręstų.

„Kaip galima sakyti, kad kažkuri žmonių grupė yra kažką skolinga valstybei, kai mūsų įstatymais Konstitucijoje yra įteisintas nemokamas mokslas? Kodėl tada viena grupė yra išskirtinė? Juk reikia Lietuvai ir vairuotojų, ir mokytojų, bet kalbų apie priverstinį iškomandiravimą nėra – kažkodėl visada medikai, jauni medikai, kurie neturi balso, kartais ir pakankamai drąsos, kad išsakytų problemas. Jie lieka atpirkimo ožiais. O realios sveikatos politikos, ilgesnio planavimo sugebėjimų nėra, pažeidžiamiausia grupe tiesiog stengiamasi užpildyti skyles“, – laidoje sakė kraujagyslių chirurgė.

„Toje pačioje baloje sukamės ir galvojame, kad jeigu prieš penkerius metus tas dalykas nepraėjo, prieš dešimt nepraėjo, bet dabar praeis, kažkas pasikeitė. Liūdna, tiesiog liūdna“, – priduria ji.

U. Builytė buvo viena iš jaunųjų medikų, 2018 m. aktyviai dalyvavusių protestuose, kuriais siekta atkreipti dėmesį į per didelius darbo krūvius, per mažus atlyginimus ir dėl to augančią specialistų emigraciją. Pati U. Builytė kurį laiką stažavosi Jungtinėje Karalystėje, Oksforde įsikūrusioje Johno Radcliffo klinikoje, o dabar dirba Lietuvoje.

Viešo dėmesio medikams pastaraisiais metais atsirado daugiau, tačiau pokyčiai yra lėti, sako pašnekovė.

„Kas liečia rezidentų padėtį, bent jau dėl atlyginimų, dėl stipendijų panaikinimo, irgi yra žingsnis į priekį, rezidentai irgi pradeda įgauti savo balsą, problemas kelti ir labai labai lėtai kažkas pradeda keistis. (…) Yra sudėtinga, tai ir atlyginimai, ir socialinių problemų sprendimas ligoninėse ir poliklinikose. Bet žmonių mentalitetą sudėtinga pakeisti, sisteminius dalykus išspręsti sudėtinga, kad tai padarytum, turi būti bent jau palaikymas tiek bendruomenėje, tiek iš sprendimų priėmėjų. Dabar bendruomenė, sakyčiau, pradeda bandyti problemas spręsti. Iš sprendimų yra kažkoks judesys, bet jis dar nėra pakankamas“, – „Svarbiame pokalbyje“ teigė U. Builytė, įvardijusi ir kaip atrodo jos užsimintas bandymas spręsti socialines bėdas gydymo įstaigose.

„Prieš keletą dienų su kita gydytoja kalbėjomės, ji turėjo ligonį, kurį norėjo ligoninei ilgiau palaikyti, kad jį tiesiog pamaitintų, nes jis visiškai išsekęs dėl mitybos nepakankamumo, nors pas ją pakliuvo visai ne dėl šios problemos“, – sakė kraujagyslių chirurgė.

Medikės patirtis, sukaupta stažuotėje, leidžia lyginti britiškąją ir lietuviškąją sveikatos apsaugos sistemas, iš kurių pastaroji nusileidžia tiek medikų, tiek pacientų sąlygų užtikrinimu.

„Pavyzdžiui, reabilitacijos paslaugos. Ką mačiau Anglijoje, tai kad tokių stacionarių reabilitacijų, kai žmogus po ligos išvažiuoja ir kelias savaites sanatorijoje vaikštinėja, kvėpuoja, jam daromi masažai, yra labai nedaug. Nes intensyvus darbas prasideda dar ligoninėje, o po to sudaromos visos sąlygos namuose, kad jis galėtų tai tęsti. Kas liečia mano sritį ir galūnių amputacijas, Anglijoje negali išrašyti žmogaus iš ligoninės, kol jo namai nėra pritaikyti, pavyzdžiui, nėra pakankamai plačios durys arba, jeigu tai dviejų aukštų namas, kol pirmajame aukšte neįrengiamas miegamasis, kol nėra jo prižiūrinčio žmogaus ir panašiai. Pas mus dažniausiai yra vienas iš dviejų: žmogus važiuoja į reabilitaciją, kad prasidėtų darbas dėl protezavimo, arba yra derinama slaugos ligoninė. Bet kad kas nors eitų ir žiūrėtų, ar jis susitvarkys su tuo namuose, kaip jam ten seksis, to nėra“, – kalbėjo U. Builytė.

Ministras „ne iš sistemos“ – privalumas

Dabartinį sveikatos apsaugos ministrą U. Builytė sako vertinanti palankiai – pastangos sistemos plyšius lopyti esą matomos, nors per pandemiją tai padaryti objektyviai sudėtinga.

„Tikriausiai esu labai šališka ir būsiu labai nepopuliari, bet dabartinis mūsų sveikatos apsaugos ministras iš tų, kiek esu mačiusi – o jų bus jau ne vienas ir ne du – man yra palikęs geriausią įspūdį. Nes tai yra žmogus, kuris klausosi, girdi, mąsto ir galvoja keletą žingsnių į priekį. Ir esmė tame, kad šiame poste jis tikriausiai atsidūrė ne tiek dėl savo politinių ambicijų, bet tiesiog yra tie žmonės, kurie daro, nes negali nedaryti. Galvoju, kad tai irgi yra toks variantas. Ir sudėtinga stebėti, kaip žemų tikslų vedini žmonės jį mala su purvais. Ta lyderystė gali būti, bet lyderystei be palaikymo, be geresnių sąlygų yra sudėtinga. Ir, aišku, atsidurti tokiame poste per pandemiją reikia turėti nelabai daug sėkmės“, – „Svarbiame pokalbyje“ sakė U. Builytė.

Ilgalaikiams tikslams pasiekti neužtenka kelių metų, o veikiausiai ir penkmečio, priduria ji.

„Ir problema tame, kad tikriausiai bus padėti gerų darbų pamatai, juos reikėtų tęsti, bet, aš įsivaizduoju, per artėjančius rinkimus vėl suveiks įvairios technologijos ir tiesiog nebus progos jam darbų tęsti – ateis vėl kažkieno statytinis ir mes grįšime į tą patį tašką“, – kalbėjo U. Builytė.

Gydytojos vertinimu, teigiama sveikatos apsaugos ministro ypatybė ta, jog jo profesinis užnugaris nėra vienas iš didžiųjų šalies gydymo centrų – apie šių konkurenciją ir kartais žalingą įtaką sveikatos apsaugos politikai kalbama ne vienerius metus.

„Esu labai patenkinta, kad žmogus nėra iš sistemos, kad jis nėra medikas ir nėra iš kažkurio universiteto. Jau prieš daug metų apie tai kalbėjome – ta didžiųjų universitetinių centrų įtaka yra, ji yra didelė ir to negali paneigti. Ir žmogus ne iš to rato yra, manau, tikrai gerai. Žinoma, jis neturi tų specifinių žinių ir jeigu nėra pakankamai kompetentingi patarėjai, priimti teisingus sprendimus sunkiau atlikti“, – ministrą A. Dulkį įvertino pašnekovė.