Man bene labiausiai įstrigęs vaizdas, vertas fantasmagoriškų Felinio filmų kadrų.
Kai didžiojoje kanceliarijos prekių parduotuvėje šalia Dramos teatro netikėtai “išmesdavo” tualetinio popieriaus, paplūsdavo žmonės, nešini nesupakuotomis jo virtinėmis ir pakais, nes deficitas visada užklupdavo netikėtai.

Toje tualetiniu popieriumi apsikrovusioje minioje galėjai sutikti scenos žvaigždes, skrybėlėtas elegantiškas damas, į paskaitas skubančius dėstytojus.

Atrodė, kad mieste prapliupo dizenterijos epidemija…

Deficitu, kurį reikėjo medžioti, buvo paversti kone visi žmogaus kasdienybėje būtini dalykai.

Vata ir ligninas.

Retesni vaistai, prieinami nomenklatūros lygio pacientui, bet ne paprastam ligoniui.

Importiniai drabužiai ir avalynė, kosmetika.

Tapetai ir baldai.

Socializmui subrendus iki tiek, kad ėmė pūti, paskutiniais jo gyvavimo metais deficitu tapo patalynė, muilas ir skalbimo priemonės, cukrus.

Net amžinasis liaudies opiumas – alkoholis ir cigaretės.

Be talono – nė žingsnio

Tuomet populiaraus anekdoto šiandieninis jaunimėlis gal nė nesuprastų.

Susitaria susitikti kapitalizmas, socializmas ir komunizmas.

Socializmas pavėluoja ir atsiprašinėja: “Stovėjau eilėje prie dešros”.

Kapitalizmas teiraujasi: “Kas yra eilė?”

Komunizmas: “O kas yra dešra?”

Taikliai tą metą apibūdino aktorius Regimantas Adomaitis savo dienoraštyje (cituojama iš knygos “Mintys scenos paraštėse”, 2002): “Prasidėjo 1970-ieji…

Aplink pavargę, susirūpinę, nedraugiški veidai be šypsenų.

Jei nenori meluot, sukčiaut, gudraut, esi kvailas, glušas, juokingas, kaltas. Kaltas…

Šalyje, kur viešpatauja Blatas, kur norint nusi… greit reiks gaut raštišką leidimą, prieš tai apėjus daugybę instancijų.

Kaip ši šalis susirūpinus, kad, neduokdie, žmogui nepasidarytų bent kiek geriau.

Priglušint žmogų buitim, kad neliktų laiko idėjoms – geriausia priemonė vergijai išlaikyti”.

Eilė, “blatas”, deficitas buvo savaime suprantami socialistinės visuomenės atributai. Ilga kaip šimtmečiai eilė butui gauti ar automobiliui nusipirkti.

Kiek trumpesnė – talonui, kuris suteikia teisę įsigyti kilimą, šaldytuvą, baldus.

Atgimimo laikais, 1989 metais, žmonės jau ėjo piketuoti į gatves, protestuodami prieš absurdu virtusį visa ko pirkimą su specialiais talonais, kuriuos dalydavo per butų ūkio tarnybas.

Nuo piketo dėl silkių, kurių nebuvo parduotuvėse prieš Kūčias, prasidėjo Vytauto Šustausko kelias į politiką.

Šaldytuvo turinys pasikeitė

Tai pradinukams atrodo, kad jogurtas, bananai, kramtomoji guma, apelsinų sultys Lietuvoje buvo visada, kaip sniegas žiemą.

Gi jų mamų atmintyje dar gyvas garsas kaip šaldytuve vibruodami birzgia sunkiai sumedžioti prieššventiniai deficitai – stiklainiai su majonezu, žirneliais, silkių, šprotų, menkių kepenėlių dėžutės.

Tai, ko nesuvalgysi per patyliukais švenčiamas Kūčias ir Kalėdas, sulauks Velykų.

Viskas surankiota atstovėjus ilgas eiles, retesni skanėstai parsivežti iš komandiruotės Maskvoje. Ten – o stebukle – kitąsyk tiesiog gatvėje gali nusipirkti bananų, kurių Lietuvoje su žiburiu nerasi.

Aktorė Gražina Balandytė yra pasakojusi, kaip tais laikais sykį po premjeros artistai užgriuvo į viengungio režisieriaus namus.

“Šaldytuve radau sudžiūvusių lašinių odelių, spintelėje miltų ir pusę svogūno. Iš viso to alkanai kompanijai išviriau sriubą”.

Kas tuomet galėjo įsivaizduoti iki išnaktų dirbančias parduotuves ar maisto pristatymą į namus?

Kai mums atsivėrė kelias į Vakarų Europą, nuo ko apstulbdavome labiausiai?

Nuo tenykščių parduotuvių, prekių įvairovės ir gausos.

Tik iš grožinės literatūros pažįstami vaisiai, daržovės, egzotiški produktai dabar pasiekė ir mūsų stalą.

Kad ir kokia plona būtų piniginė, bent iš smalsumo paragavome kivių, avokadų, nes bananai – jau banali kasdienybė.

Žodis statistikai

Dabar Lietuvoje yra krūva bendrovių, importuojančių jūros gėrybes (krabus, krevetes, kalmarus, midijas, aštuonkojus ir kt.).

O kažkada jos mums buvo pažįstamos tik iš kulinarinių knygų.

Skirtingi meniu

Produktų gausa mes jau pasivijome Vakarų Europą.

Galime pasirinkti, ko širdis geidžia.

Daugelis šeimininkių pamiršo, ką reiškia plušėti virtuvėje laukiant svečių.

Visas vaišes gali susipirkti parduotuvėje ar užsisakyti į namus.

Gatavus patiekalus pašildyti mikrobangų krosnelėje. Kaip ir naujoviškos viryklės, griliai, lauko kepsninės.

Prekių gausa mus kasdien vis labiau atakuoja.

Jau darosi problema – ką išsirinkti iš daugybės pasiūlymų.

Žinoma, jeigu turi pakankamai pinigų.

Maisto produktų kainų ir darbo užmokesčio santykiu mes Europai dar toli gražu neprilygstame.

Todėl, nors šaldytuvo turinys Lietuvoje nuo 1990 metų fantastiškai pasikeitė, negalima nematyti, kad jų savininkų diferenciacija irgi tapo labai ryški.

“Ardo” ar “Elekroliux” šaldytuvuose glaudžiasi lašiša, brangūs prancūziški sūriai, aukščiausios kokybės mėsos gaminiai.

Senutėse medinėse “Snaigėse”, Ziluose” ar tiesiog vėsių butų tarpulangėse – liesa varškė, kefyras ir pigi virta dešra.