Henriko Daktaro pilis – vis dar „ant prekystalio“: prašo šešiaženklės sumos

Parduodama iki gyvos galvos nuteisto Henriko Daktaro legendinė pilis, kuri stovi Užliedžiuose, netoli Kauno. Už mūrinį namą prašoma įspūdinga pinigų suma – 1 mln. 200 tūkst. eur.

Beveik 44 arų sklype esantis 644 kv. m dvaras yra trijų aukštų, kuriame – 10 kambarių. Pastatymo metai – 1995.

Pilis turi ne tik įspūdingą skaičių miegamųjų, tačiau ir 2 baseinus bei pirtį.

Daugiau apie parduodamą dvarą galite sužinoti čia.

Reklama

Primename, kad praėjusiais metais naujienų portalui tv3.lt H. Daktaro žmona Ramutė papasakojo apie parduodamą pilį ir vyrą.

Vienas žinomiausių Lietuvos nusikaltėlių, kaunietis Henrikas Daktaras, grupuotės „Daktarai“ vadeiva, Klaipėdos apygardos teismo 2013 metų birželio 14 dienos nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už organizuotą ginkluotą susivienijimą sunkiems nusikaltimams vykdyti.

H. Daktaro įkalinimo pradžia laikomi 2009 metai, tačiau į bausmę įskaičiuojamas ir pagal ankstesnius – Vilniaus apygardos teismo 1997 metų vasario ir 2006 metų gruodžio – nuosprendžius už grotų praleistas laikas.

2008 metų gruodį teismas buvo leidęs H. Daktarą suimti, tačiau jis pasislėpė ir tik kitų metų rudenį buvo sulaikytas Bulgarijoje, netoli Varnos miesto.

Ramutė po tiek laiko ir vaisių nedavusių prašymų sušvelninti vyro bausmę dar puoselėja viltį, kad kartu su juo galės švęsti šeimos šventes.

„Nuolat jaučiu širdgėlą ir negaliu priprasti prie to, kad jo greta nėra“, – sako R. Daktarienė.

Naujienų portale tv3.lt – praėjusių metų pokalbis su H. Daktaro žmona apie jo būseną, sąlygas Pravieniškių pataisos namuose ir šventes, kurias tenka pasitikti be vyro.

Ar viltis pamatyti vyrą laisvėje dar kirba?

Meldžiuosi kas dieną, kad Dievas mus išgirstų ir Henrikas išeitų į laisvę. Jis naudojasi savo įstatymo numatyta teise ir prašo bausmės sušvelninimo. Kad pataisos namų administracija galėtų teikti dėl to pareiškimą, nuteistasis turi atitikti tam tikrus kriterijus. Po paskutinio kreipimosi turi praeiti metai, turi būti nepriekaištingas elgesys.

Henrikas aktyviai dalyvauja įvairiose socialinio užimtumo veiklose, dirba valstybinėje įmonėje „Mūsų amatai“, buvo pagirtas keletą kartų už stropų darbą. Jis turi net 18 paskatinimų.

Henrikas jau trečią kartą bando, jis tikrai stengiasi. Su nerimu, viltimi laukiame teismo sprendimo. Jis gali gauti fiksuotą bausmę iki 5-10 metų. Henrikui dabar 65-eri, jei gaus dešimties metų bausmę, į laisvę išeis 75-erių, gal net anksčiau. Suprantu, kad tai nebūtinai reiškia, jog jis išeis į laisvę ir galėsime jį apkabinti. Tačiau puoselėju didelę viltį.

Kaip dažnai tenka jį pamatyti?

Aplankau jį vieną kartą per mėnesį, kartais du, jei gauna tokią privilegiją už gerą elgesį. Paskui pas jį atvažiuoja ir šeima, anūkėliai. Tų pasimatymų, sakyčiau, nėra didelė stoka. Pats kai dirbi, judi ir bėgi, tai net kartais sunerimsti, kaip čia suspėti jį pamatyti.

Ar jį daugiau lankote Jūs, ar kartu su visa šeima?

Sakyčiau, kad gal per pusę. Mūsų šeima nemaža, yra daugiau vaikučių, jo mama, nors ir 84-erių, dar juda, kruta ir labai laukia sūnaus laisvėje. Dažnai kartu į susitikimus vežamės ir ją.

Nors ir Henrikas už grotų skaičiuoja jau dviženklius smetus, ar dar būna sunku, kad jo nėra šalia?

Žinot, net kai klausiate mane šito, jaučiu tokį sunkumą ant širdies. Nors ir sako, kad „šuo ir kariamas pripranta“, su tokiu dalyku neįmanoma apsiprasti. Jaučiu nuolatinį ilgesį, man gaila jo. Iš tikrųjų, nėra lengva.

Kokia jo būsena dabar?

Psichologiškai jis dabar jaučiasi puikiai. Žinant, kaip buvo Lukiškėse, tai Pravieniškių pataisos namuose žymiai geriau. Jis stiprus žmogus, stengiasi visuose būreliuose dalyvauti, laikė ir konstitucinį egzaminą. Jis aktyviai imasi veiklų, nesėdi rankų sudėjęs. Žinot, tik su metais fizinė sveikata šlubuoja. Atsiranda įvairių, gan nemažų problemų.

Prieš kelerius metus Henrikas buvo atsidūręs ligoninėje Kaune dėl ištikto insulto. Ar dabar jis geriau jaučiasi?

Dabar stabiliai, tačiau jis turi problemų. Su metais neginčijamai sveikata prastėja.

O kaip Jūsų sveikata?

Žinot, mes, moterys, galime vieną minutę atsigulusios gulėti, paskui lyg niekur nieko atsistoti ir bėgti. Tik viliuosi, kad blogiau nebūtų. Nėra jaunystė, bet negaliu skųstis.

Jūsų akimis, kaip skiriasi kalinių sąlygos lyginant Lukiškių kalėjimą ir Pravieniškių pataisos namus?

Sakyčiau, kad šios įstaigos skiriasi kaip diena ir naktis. Dėl to Lukiškių kalėjimą ir uždarė. Labai didelę dalį savo sveikatos Henrikas prarado būtent Lukiškėse. Nenorėčiau detalizuoti, bet tame kalėjime buvo padaryta tiesiog neatitaisomų sveikatos problemų. Pravieniškės, aišku, nėra sanatorija ir prie įkalinimo įstaigos sąlygų reikia prisiderinti.

Reikia gerbti ir pareigūnus, ten dirbančius nelengvą darbą. Henrikas dėl Pravieniškių jokių nusiskundimų neturi, nors, aišku, yra visokių niuansų.

Susiduriate ir su nemaloniais dalykais?

Dabar važiuosiu į ilgalaikį pasimatymą, kuris truks parą laiko, tai visada per jį būna toks keistas dalykas. Visai neseniai pradėjo kalinius naktimis tikrinti. Ateina naktį, pradeda belsti, kad vyras liptų iš lovos, išeitų į koridorių ir pasirodytų. Man ta naujovė tikrai keista – kelti vidury nakties, jis ir mane visuomet pažadina. Nežinau, kam to reikia, bet taip jau yra.

Ar Pravieniškėse griežtos taisyklės?

Visokių pareigūnų yra, taisyklės turi būti. Henrikas nesiskundžia, kad kažkas griežtai ar negražiai bendrautų, kaip suprantu, viskas vyksta draugiškai. Jis pats laikosi tų taisyklių, jų nepažeidinėja. Pareigūnai, kiek žinau, elgiasi pagal savo kompetenciją, pagarbiai.

Kaip dėl švenčių – ar turite galimybę jas švęsti kartu su vyru?

Ne, nebent pasitaiko ilgalaikis pasimatymas tą laiką. Per tiek laiko net nepamenu, kad kada būtume kartu šventę didžiąsias šventes. Dažniausiai jį tenka lankyti per išeigines. Šventės būna atskiros. Negali lankyti tada, kada nori.

Kaip jaučiatės, kad be vyro tenka švęsti gimtadienius, Kalėdas?

Paskutinį jo gimtadienį kartu šventėme turbūt tada, kai jam buvo 50 metų. Be jo tikrai nėra lengviau ir niekada nebus. Per Kalėdas ant stalo visada padedame atskirą lėkštę, mintyse jis visada kartu, dažnai jį aptariame. Nemanau, kad kada nors galėsiu priprasti, kad jo nėra šalia.

Aš apie jį galvoju kasdien, man šventės dažnai būna skausmingas dalykas. Mes esame čia, laisvėje, o jam, uždarytam, turėtų būti dar sunkiau. Šventės kalintiems turbūt pats sunkiausias metas.

Henrikui persikėlus į įkalinimo įstaigą Jums liko didžiulis dvaras Užliedžiuose. 2018-ųjų pradžioje teismas priėmė palankų sprendimą dėl iki tol areštuoto turto, paskui sklido kalbos, kad jį norite parduoti, prašėte milijono eurų. Ar tai padaryti pavyko?

Mes jį parduodame, tačiau dar nesulaukėme pirkėjo. Kol kas nelabai pavyksta. Tokiam objektui reikia rasti savo žmogų. Kai į dvarą suvažiuoja šeima, anūkai, tai atrodo, kad vietos tikrai mums daug, smagu. Tačiau dabar, kai pakilo šildymo, elektros kainos, tikrai labai sunku išsilaikyti. Mums tokio didelio pastato nereikia. Nusprendėme su juo atsisveikinti, tik nežinau, kada tai pavyks padaryti.